Vladislovas PETRAUSKAS,
miškininkas veteranas, žygaitiškis
Šiuos atsiminimus ranka užrašiau 1991 m. sausio 14–16 dienomis, kompiuteriu perrašiau vėliau, netaisydamas teksto.
Reikėjo vos dešimties minučių po antros valandos nakties, kad žūtų nekalti žmonės, gynę savo Tėvynės laisvę. Didvyrių pavardės išliks amžiams Lietuvos istorijoje.
Sausio 8-ąją, devintą valandą penkiasdešimt minučių, per radiją Vytautas Landsbergis pranešė, kad jedinstvininkai puola parlamento rūmus. Jis kvietė vilniečius kuo skubiau ir gausiau rinktis prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų.
Tarėmės važiuoti, bet mūsų viršininkui Milišauskui atsisakius ir aš pasakiau, kad nespėsim. Tyliai pagalvojau – jau geriau įvykių eigos klausytis per radiją. Dar negražiai pasakiau, kad iki šiol nedalyvavau jokiame mitinge, todėl mintimis kovosiu už teisybę. Jaučiau bendradarbių Ramūno ir Romo savotišką panieką, bet pasakyto neatšauksi. Mano abu kolegos išvažiavo, o aš visą dieną jaučiausi nekaip. Palengvėjo, kai per radiją pranešė, kad jedinstvininkai atstumti. Atsilaikyta per plauką. Tačiau kas laukia toliau?
Visa širdimi buvau už laisvą Lietuvą. Ketvirtadienį, sausio 10-ąją, prie parlamento išvažiavo dukra Rasa. Apsiraminome, kai vakare dukra laimingai grįžo į namus ir papasakojo apie didelį žmonių susibūrimą prie parlamento.
Išaušo neramus šeštadienio, sausio 12-osios, rytas. Diena atrodė tokia rami – apie jokius incidentus nebuvo girdėti. Vakarop (tuomet dar gyvenau Kaune) paskambino bičiulis ir pakvietė važiuoti į Vilnių. Pranešė, kad važiuosime pilnas autobusas.
Iš Girionių išvažiavome 15 min. po 22 val. Temperatūra apie nulį. Kelias nutaškytas. 24 val. jau važiavome pro Ministrų Tarybos pastatą. Ties Vyriausybės pastatu pilna žmonių. Daug jų ir toliau link Lukiškių aikštės. Beveik visiškai sustojo eismas. Vos slinkome paskui maršrutinį autobusą.
Sutarėme prie parlamento budėti iki pusės trijų nakties, o trečią valandą rinktis į autobusą – važiuosime saugoti televizijos bokšto. Staiga išgirdome baisų ūžesį. Prieš parlamentą nuo daugiaaukščio pastato žmonės ėmė šaukti, kad važiuoja tankai. Garsas vis stiprėjo ir nuvilnijo link radijo ir televizijos pastato.
Laukan Išėjęs deputatas Abišala ramiu balsu per mikrofoną paaiškino, kad tankai dažnai važinėja po miestą ir taip gąsdina žmones. Bijoti nereikią, esą ant beginklių žmonių jie nevažiuos ir nešaudys. Artėjo antra valanda.
Tuo metu pasigirdo duslūs, bet stiprūs pabūklų šūviai. Su trumpomis pertraukomis – apie dešimt. Žmonės sukluso. Nutrūko giesmės. Dauguma baikščiai žvalgėsi, bet niekur nesitraukė. Audrius Butkevičius, tuometinis krašto apsaugos ministras, išėjęs pranešė, kad užimtas televizijos bokštas, yra užmuštų. Ministras įspėjo, kad moterys, ypač su vaikais, pasitrauktų kuo toliau nuo pastato. Buvo aišku, kad tankams, automatams žmonių masė ne kliūtis. Su žmona Pranute prisiminėme namuose paliktus penkis vaikus.
Po žiaurios žinios apie televizijos bokšto užėmimą vilniečiai ėmė masiškai plūsti į aikštę. Sklido žinia, kad žuvo devyni, vienuolika žmonių, o sužeistų gerokai daugiau.
Artėjo trečia valanda. Pagal susitarimą ėjome link autobuso. Net nepatogu buvo eiti prieš žmonių srovę, nes daugybė vilniečių vis dar skubėjo prie parlamento. Viena jaunamoteriškė mus net sugėdino:
– Aš namuose palikau invalidą tėvą, o jūs kur skubate?
Išgėrę karštos kavos, kiek pasėdėję, grįžome prie parlamento, nes kitur eiti ar važiuoti nebebuvo prasmės. Aikštėje žmonių padaugėjo daugiau nei dvigubai. Džiugu, kad parlamentas dar neužimtas. Prieš parlamentą aikštė sausakimša, todėl arčiau brautis buvo neįmanoma.Nutarėme laikytis aikštėje arčiau bibliotekos.
Vėl nuo stogo pasigirdo šauksmai: „Važiuoja tankai!“ Šįkart jie važiavo iš kitos pusės. Garsas vis artėjo ir stiprėjo. Tačiau žmonės nesiskirstė. Kai kurių žmonių akyse mačiau ašaras.
Privažiavo daug pirmosios medicinos pagalbos mašinų. Viena jų arčiau parlamento pastato. Iš minios kvietėsi gydytojo. Matyt, širdis neatlaikė.
Parlamento antrojo aukšto languose šviesos užgesintos, nes per radiją pranešė, kad desantininkai, įsitvirtinę kitoje Neries krantinėje, bet kuriuo metu gali pradėti šaudyti į parlamento langus.
Galiausiai nieko panašaus neįvyko. Artėjo penkta valanda. Dauguma (tikriausiai vilniečių) skirstėsi į namus pailsėti. Kiti rinkosi į netoliese stovinčius autobusus. O jų buvo dešimtys, iš tolimiausių Lietuvos vietų, tarp kitų pastebėjome ir iš Tauragės, Biržų...
Tą naktį dar tiksliai nežinojome, kiek žmonių kruvinąjį sekmadienį žuvo, kiek sužeistų. Kalbų buvo įvairių. Vyravo tylus džiugesys – parlamentas apgintas. Tarp tų tūkstančių budėjome ir mes su žmona Pranute, nors ir nieko konkretaus nepadarėme.
Paryčiui aikštėje žmonių visai praretėjo. Politikai parlamente dirbo toliau. Staigiai sudaryta emigracinė Vyriausybė su pirmininku Saudargu priešakyje. Vietoj dingusio be žinios Alberto Šimėno paskirtas naujas Ministrų Tarybos Pirmininkas Gediminas Vagnorius. Jo pavaduotoju paskirtas Zigmas Vaišvila. Įstrigo atmintin V. Landsbergio frazė: „Kiek daug neteisybės irbeprotybės šiame pasaulyje, bet vilties vis tiek reikia turėti“.
Vis vaikščiojome apie rūmus. Prie Neries buvo pristatyta kelios eilės autobusų. Pavieniui degė laužai. Vis garsiau kalbėjo, kad 9 val. prasidės jedinstvininkų mitingas. Jiems ėmė laisvinti vietą prie Martyno Mažvydo bibliotekos. Vis raginta išlikti ramiems, nepasiduoti provokacijoms.
Viena po kitos ėmė dygti barikados. Masė savanorių tempė ką nutvėrė: lentgalius, armatūrą, pastolius, metalinius karkasus, plytas. Jau po valandos atrodė, kad ir tankai nepravažiuos. Praeiti paliktas tik šaligatvis.
Prieš 9 val. žmonės masiškai ėmė plūsti į aikštę. Atrodė, kad jedinstvininkams neliks vietos. Sako, kad susirinko apie 80 tūkstančių. Jėga, daug kartų galingesnė už tankus.
Žmonės kalbėjo, kad iš Maskvos TSRS Aukščiausiosios Tarybos atvyko trys svarbūs asmenys ištirti padėtį vietoje. Žmonės supo parlamento rūmus. Kiti kalbėjo, kad atvežė buvusį Lietuvos užsienio reikalų ministrą Juozą Urbšį, bet jam pasidarė bloga. Atvažiavo greitosios medicinos pagalbos mašina.
Po 10 val. išvykome iš Vilniaus, atlikę kuklią pareigą Tėvynei, nors mažai teturėjome vilties, kad atsilaikysime prieš rytų slibiną. Grįždami klausėmės per radiją iš užimto televizijos ir radijo pastato okupantų ir jų pakalikų balsų – kad jie gins darbo žmonių reikalus ir neleis nacionalistams apgaudinėti žmonių. Jau važiuodami Kauno gatvėmis ant tvorų matėme užrašus „Sąjūdis nugalės“, „Mūsų jėga vienybėje“. Ir po 20 metų vis dar taip norisi tuo tikėti.
