1986-ųjų balandžio 26-oji į atominės energetikos istoriją įrašyta kaip viena tragiškiausių ir liūdniausių dienų. Sprogimo Černobylio atominėje elektrinėje pasekmes pasaulis, o ypač Europa, jaus dar ne vieną šimtą, o gal ir visą tūkstantį metų – įsitikinęs vienas šios atominės katastrofos pasekmių likvidatorių tauragiškis Dainius Remeika. Šis 44-erių vyras – vienintelis tauragiškis, Černobylio atominės elektrinės katastrofos likvidatoriumi dirbęs ilgiausiai, devynis mėnesius.
Iš pulko atrinko 20
Dainiui buvo devyniolika, kai 1986-ųjų balandžio pabaigoje, jam ir dar 19 rinktinių karių iš Estijos, kur visi jie ėjo tarnybą sovietinėje armijoje, buvo įsakyta ruoštis į kelionę. Vaikinai žinojo, kad važiuos likviduoti Černobylio atominės elektrinės avarijos padarinių, tarpusavyje šnabždėjosi apie gresiančius pavojus.
– Gandai apie katastrofą Černobylyje pasklido balandžio 27-ąją. Tačiau žinojome tik tiek, kad ten avarija, įvyko sprogimas, kad esame ruošiami tolimai kelionei. Jokios oficialios, tikros informacijos nebuvo. Žinojau, koks pavojus gresia, supratau, kas yra radiacija, svarsčiau, kad jau geriau į karą važiuoti, tada nors priešą matai. Tačiau kai nieko pakeisti negali, geriau apie tai negalvoti. Be to, niekas mūsų ir neklausė – nori ar nenori, tiesiog taip reikėjo, – „Tauragės žinioms“ prisiminė D. Remeika.
Balandžio 28-ąją darbams Černobylyje pulkas pradėjo rinkti atsargos kariškius, vadinamuosius „partizanus“. Tai buvo 20–30 metų vyrai, jau baigę tarnybą armijoje, daugiausiai estai. Tūkstantis vyrų suvažiavo tiesiai iš savo darbo vietų, namų, be jokių būtiniausių daiktų. Iš įstaigų surinkta apie 150 transporto priemonių. Po paros pasirengimo darbų ešelonas pajudėjo į Ukrainą.
Tikėjosi, kad miestas atgims
Kur pustrečios paros riedėjęs traukinys sustojo, Dainius ir jo bendrakeleiviams nebuvo pranešta.
– Atvežė mus į kažkokią stotį, vakarėjo, aplink tuščia. Iškrovėm techniką ir iki ryto laukėm nurodymų. Dulkėtu keliu pajudėjom išaušus. Važiavom miškais, matėm evakuojamus gyventojus, jų varomus gyvulius. Nuotaika buvo slogi, – pasakojo Dainius.
Kas jų laukia artimiausiomis dienomis ir kur jie keliauja, Dainius sakė net nesvarstęs. Vyrai esą tik dairėsi išpūtę akis ir laukė galutinio kelionės taško. Buvo karšta – išdalyti respiratoriai tuoj pat sudrėkdavo nuo prakaito.
Stovyklą per tūkstančio karių ir galingos technikos pulkas įkūrė 30 km nuo ištuštėjusio Pripetės miesto. Dainius prisimena, kaip pro tuščių daugiabučių langus buvo metami evakuotų Pripetės gyventojų baldai, kiti daiktai ir sunkvežimiais vežami į vadinamuosius kapinynus, verčiami į didžiules duobes ir užverčiami žemėmis. Ten pat buvo gabenami ir gyventojų likimo valiai palikti lengvieji automobiliai. Po Pripetę ir jos apylinkes pasklido bado iškankinti naminiai gyvūnai – katės, šunys, galvijai. Juos, kad neplatintų radiacinio užkrato, kariams buvo įsakyta šaudyti.
Dainius sako, jog Ukraina tikriausiai dar tikėjosi, kad visai šalia elektrinės įsikūrusi Pripetė kada nors atgims, joje vėl gyvens žmonės. Galbūt todėl radiacija užterštų teritorijų grunto paviršius buvo kasamas ir gabenamas į kitą vietą, taip tikintis pašalinti kenksmingiausias radiacines medžiagas. Tačiau Pripetė taip ir liko miestu vaiduokliu, maža to, pavojingoji zona bėgant mėnesiams buvo vis plečiama, kai kuriose vietose ji iškart po avarijos buvo tokia pavojinga, kad žmogui numirti užtekdavo valandos. Vyras įsitikinęs, kad Černobylio zona radioaktyvi bus net ne šimtus, ten nebus galima gyventi tūkstančius metų.
Už radiacijos pavojų – 150 rublių premija
Du mėnesius Dainius dirbo vairuotoju techniku – kasdien po keletą kartų vilkikais vilkdavo iš elektrinės sunkiasvorę techniką, ją remontavo. Kiek ši technika, ką tik grįžusi iš pavojingiausių vietų, gali būti užteršta, kariai nesigilino, tiesiog dirbo, ką reikėjo.
– Po dviejų mėnesių buvau paaukštintas, lengvuoju automobiliu vežiojau pulko vado pavaduotoją, atsakingą už techniką. Tapo lengviau, – prisimena Dainius.
Tik ne lengviau vyrams buvo nuo žinojimo, kad nuo jų slepiama tikroji pavojaus tiesa. Jiems buvo teigiama, kad radiacija jų organizmuose neviršija normų.
– Neviršijo ji ir tada, kai po devynių mėnesių palikome Černobylio zoną. Žinojome, kad tai netiesa. Prieš dvejus metus patyriau infarktą, Klaipėdos medikai tuomet svarstė, kad per anksti tokia liga susirgau. Galbūt tai Černobylio pasekmės, kas dabar atsakys? Niekam neįdomu, kai pasakau gydytojui, kad devynis mėnesius Černobylyje dirbau, tik pakraipo galvą ir tiek, – retoriškai svarsto Dainius.
1987-ųjų sausį pulko stovykloje pirmųjų į avarijos likvidavimą atvykusių karių beliko dešimt. Visi kiti jau buvo grįžę į gimtąsias vietas. Dažniausiai keitėsi vadinamieji „biorobotai“– tie, kurie, galima sakyti, plikomis rankomis dirbo pačioje elektrinėje. Dainius sako, kad niekas varu nevarė vyrų valyti elektrinės stogo, kur radiacijos lygis buvo milžiniškas. Tereikia įsivaizduoti, koks pavojus laukė tų, kurie ryžosi ten užlipti. Tiesa, vargu, ar tokį darbą galima vadinti darbu – jis trukdavo vos keliasdešimt sekundžių ir galėdavai važiuoti namo. Už tai kiekvienas „biorobotas“ gavo 100 rublių premiją.
– Kai į pulką atvyko kažkoks aukštas generolas ir sužinojo, kad čia mes jau devynis mėnesius, tuoj pat įsakė siųsti mus atgal į Estiją. Išvažiuodami gavome po 150 rublių premiją, – Dainius nebeprisimena, ką pirko už šiuos pinigus, tik sako, kad ne maistą.
Mat maitino Černobylio stovykloje, anot jo, labai sočiai ir gausiai, kiekvienas kasdien gaudavo išgerti skysto jodo preparato. Bjauriausias, pasak Dainiaus, buvo vanduo, vandenvežis geriamojo vandens vienu kartu atveždavo 7 tonas. Iškart į jį būdavo supilama apie 10 kg chlorkalkių. Vanduo ne tik smirdėjo, jį geriant chlorkalkės traškėdavo tarp dantų.
Atominės elektrinės – didžiulis pavojus
– Prieš išleidžiant iš zonos, mus nuprausė, perrengė, patikrino kraują. Nuramino – viskas gerai, esame sveiki. Susierzinau, kai susiruošęs į kelionę kuprinėje pasigedau per tuos devynis mėnesius pulko gyvenimą įamžinusių nuotraukų. Daug jų turėjau. Manau, nuotraukos dingo tikslingai, kad grįžęs neparodyčiau, kam nereikia. Tik dvi išsaugojau, –sakė Dainius.
Paklaustas, ką mano apie Tauragės miesto pašonėje, Kaliningrado srityje, šalia Nemano miesto, rusų statomą atominę elektrinę, vyras neužtrunka su atsakymu – rėžia tiesiai: tai didžiulis pavojus, niekas nuo jo neapsaugotas.
– Mačiau tą pavojų savo akimis. Juk atominėje energetikoje per daugybę metų nelabai kas pasikeitė. Japonų technologijos tokio aukšto lygio, o štai kas atsitiko, – D. Remeika mano, kad atominės elektrinės nuo gyvenamųjų vietų turėtų būti nutolusios mažiausiai 100 km.
Dainius neslepia, kad jam ne kartą suvirpėjo širdis, kai pastarosiomis dienomis televizijos vienos per kitą rodė Černobylio atominės katastrofos 25-ečiui skirtas laidas, dokumentinius filmus. Esą vaizdai ir žurnalistų žodžiai šįsyk tikri, nemeluoja, tačiau apmaudu, kad Černobylio tragedijos tiesa „pasimėgauti“ galime tik prabėgus daugeliui metų. Pasak Dainiaus, jis pirmą kartą apie tai, ką patyrė Černobylyje, šįkart pasakojo viešai, tada, kai grįžo, jo įspūdžiai niekam nebuvo įdomūs.
