Dauglaukiškis Nerijus Bardzilauskas kas dieną keliauja į Tauragę dirbti savo mėgstamo darbo – masažuoti negaluojančių ligonių. Ir nors būdamas 28-erių Nerijus patyrė akių traumą, jis kur kas aktyvesnis už kai kuriuos sveikuosius. Gerai Tauragėje ir už jos ribų žinomas masažistas pasakoja apie savo kasdienį darbą, laisvalaikį ir sklandančią legendą, kad ligas „mato“ rankomis.
Ketino dirbti mechaniku
Nerijus kilęs iš Dauglaukio. Jaunystėje jį labiausiai domino mechanika, net įgijo techniko-mechaniko specialybę. Paklaustas, ar kada svajojo apie masažuotojo specialybę, Nerijus Bardzilauskas prisipažino, kad net neketino tapti masažuotoju.
– 28-erių metų patyriau akių traumą. Medikai negalėjo prognozuoti mano likimo – ar man pavyks kada nors gerai matyti, ar ne. Todėl teko galvoti apie profesiją, kuriai nėra būtinai reikalingas regėjimas. Tiesą pasakius, tokių specialybių mažai – daugumai profesijų regėjimas būtinas. Mane į protingą kelią pastūmėjo pažįstamas Adolfas Janaitis, kuris įkalbino stoti į Šiaulių medicinos mokyklą. Pastebėjau, kad masažuoti žmones, su jais bendrauti man patiko, užsikabinau. Jau maždaug dvylika metų dirbu masažuotoju, – pasakojo Nerijus.
Nerijus gerai pamena, kaip per paskaitas tie, kurių rega buvo mažiau pažeista, užsirašinėdavo paskaitos medžiagą į sąsiuvinius, o prastai arba visai nematantys – į diktofonų kasetes.
– Prisimenu, dėstytojas klausia „Ar spėjat užsirašinėti?“ Tie, kurie įsirašinėdavo į kasetes, šaukdavo, kad taip, o tie, kurie į sąsiuvinius, piktindavosi, – juokėsi dauglaukiškis.
Nerijus dažnai juokauja, kad jaunystėje išmokęs remontuoti mašinas dabar savo žinias pritaiko ant žmonių kūnų.
– Nors čia ir juokas, tačiau dalis žinių, įgytų mokantis mechaniko specialybės, man praverčia šiame darbe. Mechanikoje tekdavo skaičiuoti, kokia jėga veikia, ką veikia. Tai kaip biomechanika – dirbi su žmogaus kūnu, bet fizikos dėsniai tie patys. Tik žmogus – sudėtingesnis „mechanizmas“, – šmaikštavo masažuotojas.
Legenda apie „matančias“ rankas
Baigęs Šiaulių medicinos mokyklą, N. Bardzilauskas įsidarbino Tauragės apskrities socialinės pagalbos ir invalidų reabilitacijos centre.
– Reabilitacijos centre dirbau gana ilgai. Po to kilo mintis įsteigti savo verslą, įkūriau kabinetą ir jau kurį laiką sėkmingai dirbu, – sakė Nerijus.
Nerijus teigia girdėjęs, kad žmonės linkę rinktis jo paslaugas ne tik todėl, kad iš lūpų į lūpas eina kalba apie suteiktą sveikatą, bet lygiai taip pat iš lūpų į lūpas sklindančią legendą, kad silpnaregių pojūčiai stipresni, todėl Nerijus „mato“ rankomis. Nerijus su „legenda“ iš dalies sutinka.
– Nustatyta, kad norėdamas sustiprinti kokį nors pojūtį turi susilpninti kitus pojūčius. Jeigu, pavyzdžiui, nori kažką užčiuopti, savaime nesinori žiūrėti į tą vietą, o nukreipti regėjimą į tolį, tada geriau jauti per lytėjimą. Aš irgi masažuodamas, kai noriu pajusti problemą, užsimerkiu, – tikino N. Bardzilauskas.
Paklaustas, kaip jaučia problemines kūno vietas, masažuotojas papasakojo istoriją, kaip to paties paklausė viena klientė, prekiaujanti turguje.
– Aš jai ir sakau: „Kai prie prekystalio prieina žmogus, jūs jaučiat, ar jis pirks, ar nepirks?“ Ji atsakė, kad jaučia, tačiau nesugebėjo atsakyti, kaip tai pajunta. Taip ir man. Žinoma, daug ką daro ilgalaikė patirtis ir studijų metais išmokta teorija, – prisipažino Nerijus.
Pasak pašnekovo, žmonės šiais laikais daugiausiai skundžiasi vadinamosiomis civilizacijos ligomis.
– Per paskutinius kelis dešimtmečius labai pasikeitė žmogaus gyvenimo būdas. Žmogus sutvertas daug judėti, ne tiek daug valgyti. Žinoma, anksčiau ar vėliau žmogus evoliucionuos, tačiau tai bus negreitai. Mes dabar valgom daug, nesirinkdami, mažai judam, daug nervinamės, norim visko iš karto, jeigu negaunam, stresuojam, o paskui stebimės, iš kur tos ligos, – nusišypsojo dauglaukiškis.
Trauma buvo „spyris į užpakalį“
N. Bardzilausko teigimu, dažniausiai klientai į jį kreipiasi dėl „surakintų“ kūno dalių: tie, kurie dirba sėdimą darbą, skundžiasi sprando, rankų skausmais, o tiems, kurių darbo krūvis fizinis, skauda nugarą ir kojas. Iš sprando skausmas gali plisti į rankas, galvą, iš juosmens – į kojas.
Per dieną masažuotojas dirba apie aštuonias valandas. Darbo pradžioje Nerijus jausdavosi labai pavargęs – skaudėdavo rankas, jausdavo bendrą nuovargį. Vyras po darbo atsipalaiduoja tvarkydamas savo sodybą:
– Gyvenimas kaime priverčia judėti. Labiausiai man patinka, kad gali dirbti prasmingai. Tik, žinoma, nereikia susidaryti plano, kad kažkokį darbą žūtbūt reikia padaryti, nepaisant sveikatos. Gali ilsėtis dirbdamas, jei tas darbas teikia malonumą. Aš, pavyzdžiui, pailsiu genėdamas sodą arba pjaudamas žolę, nes praleidus visą darbo dieną patalpoje trūksta pabuvimo gryname ore.
N. Bardzilauskas – aktyvus žmogus. Dalyvauja bendruomeninėje veikloje – Nerijus yra Dauglaukio bendruomenės pirmininko pavaduotojas, Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos (LASS) Revizijos komisijos pirmininko pavaduotojas bei LASS Tauragės skyriaus tarybos narys, priklauso Lietuvos aklųjų ir silpnaregių medikų draugijai „Lasmeda“. Kaip dabar svarsto Nerijus, jeigu nebūtų įvykusi nelaimė, jis galbūt net nebūtų tapęs toks visuomeniškas ir aktyvus.
– Dideli stresai dvejopai paveikia žmones – vieni užsisklendžia ir pasiduoda, o kiti iš visų jėgų kapanojasi. Aš, pamenu, turėjau tikslą kapanotis. Trauma man buvo kaip spyris į užpakalį. Gal būtų viskas susiklostę kitaip, tačiau nieko nesigailiu, – teigė masažuotojas.