Eglė Jurgaitytė, buvusi„Versmės“ gimnazijos abiturientė, ką tik atšokusi paskutinį mokyklinį valsą, neįsivaizduoja savo gyvenimo be šokio. Jau dvylika metų į savo kasdienybę mergina įpina šokio elementų. Apmaudu, tačiau netrukus ji paliks Lietuvą ir į lietuvaičių pamėgtą Angliją išvažiuos studijuoti architektūros.
Šokį pamilo nuo pirmos klasės
Pasak Eglės, šokti ji pradėjo pirmoje klasėje, kai mama atvedė į šokio studiją „Saiga“ pažiūrėti, kaip šoka kiti vaikai. Nuo to laiko ji „Saigos“ nebepaliko.
– Nuo vaikystės lankiau įvairius būrelius: lengvąją atletiką, tenisą, siuvimo būrelį, piešdavau, tačiau labiausiai atsidaviau šokiui. Žinoma, buvo akimirkų, kai norėdavau mesti šokius, tačiau tėvai, būrelyje sutikti draugai padrąsindavo nesustoti, už tai labai jiems dėkoju. Lankiau ir pramoginius šokius, vėliau perėjau į modernaus šokio grupę, – apie šokio kelią pasakojo mergina.
Anot Eglės, šokių kolektyvo ji nekeitė, nes tai vienintelė grupė, atitikusi jos norus. Eglės prisiminimuose „Saiga“ – vienas nuostabiausių kolektyvų Tauragėje.
– Šiame kolektyve, galima sakyti, užaugau ir susiradau nuostabių draugų, daug išmokau, patyriau daugybę nepakartojamų akimirkų, – entuziastingai kalbėjo mergina.
Nors Eglė domisi įvairiais šokio stiliais, tačiau modernusis šokis ją ypač sužavėjo – jame susipina daugybė stilių apraiškų ir improvizacija.
Mokslus tęs užsienyje
Mergina pasakojo, kad nuo mažens mėgo piešti, lygiuodavosi į vyresniąją seserį, kartais gamindavo, nors ir primityvius, namų maketus iš kartono.
– Piešiau nuo mažumės, tačiau labiau menu susidomėjau vienuoliktoje klasėje, kai apsisprendžiau studijuoti architektūrą, o tam reikėjo piešimo įgūdžių. Užsirašiau į Dailės studiją Moksleivių kūrybos centre, per dvejus metus mokytoja Rūta Lūžaitė mane išmokė daugybės techninių ir meninių subtilybių. Architektūra – meno ir tikslumo samplaika, tuo mane ir traukia šios studijos. Paskutiniaisiais mokyklos metais galutinai apsisprendžiau studijuoti užsienyje. Pabendravau su šios šalies studentais, apsilankiau „Litexpo“ studijų mugėje ir įsitikinau, kad užsienyje mokymo kokybė geresnė. Manau, tai bus puiki proga pažinti šią užsienio šalį, kitą kultūrą, patobulinti anglų kalbos įgūdžius. Žinoma, neišsižadu Lietuvos, tai puiki šalis, ją gadina nebent netinkama politika, kuri turi lemiamos įtakos turbūt visoms gyvenimo sritims, – savo įsitikinimus atskleidė Eglė.
Kartu su drauge Greta Eglė prieš porą metų sukūrė aprangos kolekciją „Alisa“. Kolekciją merginos kūrė iš netradicinių, nebenaudojamų medžiagų.
– Besimokydamos dešimtoje klasėje kartu su drauge sužinojome, kad Tauragėje organizuojamas aprangos kolekcijų iš netradicinių medžiagų konkursas. Iš karto užsidegėme sukurti savo kolekciją. Jos gamybai panaudojome plėvelę, plastikinius butelius, senas vaizdajuostes. Viena vaizdajuosčių buvo apie Alisą stebuklų šalyje, kurios viršelio koloritas buvo panašus į mūsų kolekciją, taip kilo mintis tą pasakų Alisą susieti su stipria, ryžtinga šių laikų moterimi, kuri atspindi mūsų kolekcijos dvasią. Darbo rezultatu, kolekcijos pristatymu džiaugėmės, dar ir dabar kartkartėmis prisimenu ją, – „Tauragės žinioms“ pasakojo mergina.
Penktasis vėjas
Šiemet Eglė, jau laikydama dailės egzaminą, pasirinko siūtis sau šokio kostiumą. Tai ne pirmas merginos sukurtas apdaras.
– Namuose turiu siuvimo mašiną, ne kartą esu pasisiuvusi suknelę, tačiau niekad neturėjau savomisrankomis siūto šokio kostiumo, tad nusprendžiau egzaminui paruošti ne piešinį, o kostiumą, jį pavadinau „Penktuoju vėju“. Visi yra girdėję apie keturis vėjus: rytų, vakarų, pietų ir šiaurės. Tačiau ar yra kas girdėjęs apie penktąjį vėją? Tai vėjas, egzistuojantis mūsų pasąmonėje. Tai nuo mūsų pačių visiškai nepriklausoma jėga, kuri įkvepia jėgų dirbti, veikti, atstoja paspirties funkciją, o pačiu netikėčiausiu metu įpučia tokius jausmus, kaip neapykanta ar meilė. Kiekvienas turime savitą šios jėgos versiją, – savo kurto šokio kostiumą apibūdino mergina.
Visuomeniška kasdienybėje
Eglė neretai dalyvauja Tauragės miesto ir mokyklos organizuojamuose renginiuose, su bendramintėmis pačios organizavo ne vieną renginį, vienas jų publiką sužavėjo šį pavasarį.
– Mokykloje dažnai kur dalyvaudavau, ne kartą šokau įvairiuose renginiuose, neturėjau konkrečių pareigų, tiesiog neretai būdavau pagalbinė ranka. Nemažai teko pasirodyti ir už mokyklos ribų.Ne kartą teko šokti įvairiuose meno projektuose – „Industrija 5“„Foto DNR“, „Neformatas“, monospektaklyje „Bepročio išpažintis“. Pernai su draugėmis organizavome „Darom“, mums tai patiko, pamatėme, kad galime puikiai dirbti komandoje, – pasakojo mergina.
