Šiemet Kovo 11-ąją sukanka 26 metai, kai buvo pasirašytas nepriklausomos Lietuvos istorijai svarbiausias dokumentas – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo aktas. Tai buvo nauja pradžia, naujas kelias, kuriuo troškome eiti. Siekėme laisvės, o šiandien ji visiems prieinama, ja džiaugtis gali visi. Ar laisvė – amžina? Apie tai „Tauragės žinios“ kalbėjosi su tauragiškiams gerai žinomu žmogumi – vienu iš Sąjūdžio įkūrėjų Tauragėje Broniumi Martinkumi.
„Niekada nemačiau abejingumo“
Daugelis mūsų nepamiršo Atgimimo laikotarpio, kai bėgome iš vieno mitingo į kitą ir kaip tyro oro gurkšnį gaudėme tuomet pirmuosius garsiai ištartus žodžius apie laisvę, nepriklausomą Lietuvą, skandavome LIE-TU-VA.
„Tauragės žinių“ pakalbintas tauragiškis Bronius Martinkus – žmogus, kuris visada buvo Lietuvą ginančių įvykių priešakyje. 1988 rugsėjo 3-ąją jis Palangoje rankomis su minia žmonių dalyvavo Baltijos apkabinimo akcijoje. Kitais metais dalyvavo masiniame Baltijos kelio renginyje.
– Nemačiau abejingumo niekada. Mačiau tik žmones, kovojančius dėl savo šalies. Geranoriškai nusiteikusius, kupinus optimizmo. Juk tuomet važiavome iki Pasvalio tik tam, kad dešimt minučių susikibtumėme rankomis. Negaliu nupasakoti šio gero jausmo, žinau vieną – buvo verta, – kalbėjo B. Martinkus.
Meilę Tėvynei B. Martinkus paveldėjo iš savo tėvų. Amžinąjį atilsį tėvelis išėjo 1989 metais, taip ir nesulaukęs Lietuvos nepriklausomybės. B. Martinkaus mama žengia į 91 metus.
Vilniuje gyvena B. Martinkaus dukterys Audronė ir Margarita. Pašnekovo teigimu, dabartinis jaunimas moka švęsti valstybines šventes, tai jis matantis savo dukrų šeimose.
Patriotizmo daigai
Ar pamenate, ypač, jeigu esate vyresnio amžiaus, kai gyvendami sovietinio režimo laikais daugelis save laikėme disidentais, laisvos Lietuvos patriotais, įdomu buvo ranka rašyti atsišaukimus Vasario 16-osios išvakarėse ar tyliai paniūniuoti „Lietuva, Tėvyne mūsų“?
Vėliau, gal kam iš mūsų ir atėjo abejingumas, tačiau tik ne B. Martinkui. Jis aktyviai įsijungė į Sąjūdžio veiklą ir 1988-ųjų metų rugsėjį, kartu su kitais bendraminčiais, Tauragėje įkūrė Sąjūdžio grupes. Galbūt mažai kam žinoma, kad jis, kaip Laisvės gynėjas, apdovanotas Padėkos raštu už aktyvią veiklą saugant ir puoselėjant Lietuvos nepriklausomybę.
– Vasario 16-oji, Kovo 11-oji – man labai svarbios šventės. Kaip švenčiu? Tomis dienomis lankausi mišiose, minėjimuose. Jaučiuosi pakylėtas. Ypač jaudina, kai minėjimuose pamatau tėvelius kartu su mažais vaikais. Džiugu, kad tėvai pratina, kalba ir moko branginti laisvę. Mano pirmieji patriotizmo daigai irgi sudygo vaikystėje, šeimoje. Senelis Antanas Martinkus buvo politinis kalinys, daug metų kalėjo Krasnojarsko srityje buvusiame kalėjime. Tėveliui, dėl laimingai susiklosčiusių aplinkybių, pavyko išvengti tremties. Todėl man patriotizmas, meilė Lietuvai – nėra parodomoji, o tikra, išgyventa ir išjausta“, – pasakojo B. Martinkus.
Ne emigrantai, o tik laikinai išvažiavę
Prisimindamas valstybinių švenčių koncertus ir didelius susibūrimus, B. Martinkus neslepia susižavėjimo. Rankose laikomos trispalvės vėliavėlės, ryški atributika nuteikia pozityviai. Net ir demografinės šalies problemos B. Martinkaus akimis ne tokios baisios.
– Laisvė nėra amžina dovana. Jai išlaikyti būtinos kasdienės, bent mažytės, mūsų pastangos. Ir laisvė išlieka tik tada, kai kovojama su neteisybe, kai kuriama, kai daroma viskas, kad laisvi būtų mūsų vaikaičiai, kad jie netaptų beveidžiais Europos piliečiais, rastų laiko apmąstyti praeitį, nepamirštų kelio, vedančio prie protėvių kapelių. Taip, daug dar yra neteisybės. Tačiau išvykusiųjų iš Lietuvos niekada nevadinu emigrantais. Jie neemigravo, o tik laikinai išvyko. Yra nepriteklius, oriai gyventi neleidžia maži atlyginimai. Taip, tai tiesa. Tačiau svarbu, kad žmogus netaptų dvasios skurdžiumi, kad išliktų kūrėjas“, – mintimis dalijosi B. Martinkus.
Tikrojo patriotizmo ir tvirto tikėjimo B. Martinkui galima tik pavydėti. Tačiau nieko tokio, jeigu to tikėjimo kažkas – Tu arba aš – turime mažiau, juk šiuo metu pasaulis toks grėsmingas, aplinkui viskas taip nestabilu, trapu...
Tačiau vis dėlto, gal pagavote save, kai, praeidamas pro besiplaikstančią trispalvę, iškeltą Kovo 11-osios proga, mechaniškai išsitraukėte rankas iš kelnių ar palto kišenių? O gal šiomis dienomis vėl prisiminėte Marijono Mikutavičiaus dainą „Aš tikrai myliu Lietuvą“? Prisiminėte, nepamiršote? Tuomet su Kovo 11-ąja, mielieji!